Inga Ulevičiūtė

Gimiau Vilniuje 1991 metais, liepą ir augau nepriklausomoje Lietuvoje. Geriausias vaikystės prisiminimas tai savaitgalio pusryčiams mamos patiekiami kepti varškietukai. Begalo mėgau raustis savo žaislų dėžėje, žiūrėti filmukus, karstytis ir prasimanyti žaidimų. Darželyje nenustykdavau vietoje kuoett reikėdavo ruoštis spektakliukams, ar kai palikta pailgintoje grupėje eidavau šokti ir dainuoti su muzikos mokytoja. Mokykloje buvau atsakingas vaikas ir visa savo esybe dievinau dailės, muzikos, kūno kultūros, darbelių, gamtos pamokas. Mokyklos bibliotekoje pas Meilę, toks buvo bibliotekininkės vardas, savanoriauti, skaityti, tvarkyti knygas, vėliau nurašyti su kompiuteriu, jas skaityti ir pasinerti į kitus pasaulius savo vaizduotėje. Lankydavausi pas seselę, nes o kodėl ne? Su keliomis klasiokėmis, bendraudavome su sesute, prašydavome kad mus pamokytų kaip suteikti pirmąją pagalbą. Dalyvaudavau skaitovų konkursuose, nors ir baisiai bijodavau, vaidindavau mokyklos spektakliuose ir su didžiausiu malonumu prisidėdavau prie visų įmanomų renginių, plenerų, mugių, etnografinių vakaronių, talentų konkursų, žemės dienų, klasių puošimo konkursų ir pan. Visą gyvenimą norėjosi kurti ir burti ir kurti ir būti kartu su bendraminčiais. Dramos būrelis, psichologijos kreditai, muzikos kreditai, profiliavimas man leido sau leisti dar labiau domėtis tuo kas mane taip traukė.

Įstojau į kultūrinės veiklos vadybą, o labiausiai troškau studijuoti psichologiją, na ir Kolegijoje prasidėjo dar daugiau studentų atstovybės veiklos, vadybos, renginių...vėliau projektinės praktikos metu darbau prodiuserinėje įmonėje, kurioje gavau tokią skūrą paaugint, kad net negalėjau pasvajot. Kino aikštelė man tapo antrais namais, dievinau visą veiksmą, žmones ir darbo etiką. Gyvenimas niekad neužsistovėjo vienoje vietoje, festivaliai, kelionės į kalnus slidinėti, vėliau kelionės į nuotykius, gyvenimas oloje, hipiai, yaga, psichodelika, daug kartų dužusi ir sugijusi širdis, vynuogių derliaus rinkimas, tranzavimas, miegas po atviru dangumi.....meilė, džiaugsmai, vargai ir visada visada kartu analoginė fotografija. Mėgau amžinti mano gyvenime atsirandančius žmones. Niekad nemaniau, kad tai gali tapti kažkuo daugiau nei užkimšta HDD atmintis. Dar labiau nemaniau, kad 2019 metais imsiuosi tapybos, tuo metu labai reikėjo "padėti" emocijas į abstrakčią formą drobėje, realizuoti save kūryboje, tuo pačiu niekada nenustojau fotografuoti, eksperimentuoti su profesijomis, išbandyti skaitmeninę fotografiją, kilo idėjų net performansams ir jos vis dar nenustoja kilti...

Esu dėkinga gyvenimui už tai, kad galėjau eksperimentuoti ir prisiliesti prie skirtingų meninių raiškos formų. O dabar jaučiuosi subrendusi visą tą kūrėjos kelią parodyti viešai, pasidalinti ir įkvėpti kitus. Gyvenime ne kartą esu pasimetusi, ir kurdama tarsi vis iš naujo apčiuopiu prasmę ir pasiklystu toje apčiuopoje. "Get lost art" taip vadinu šį savo portfelinį gyvenimo puslapį, nes kitaip ir negalėčiau apibūdinti, tiesiog reikia paklysti, kad sugrįžti, kad atrasti, kad išrasti, kad nustebinti ir nustebti.

Rašydama šitą tekstą susigraudinau ir braukiu ašaras plaunančias man skruostus, nes koks yra gražus ir kartais nelengvas gyvenimas, džiaugiuos, kad tiek daug turto turiu - šiltų ir gražių žmonių aplink. Keliaujam toliau ir varom pasimest ir pasinert į nežinomybę - "Get Lost".

Misija

Nusimesti visus mus kaustančius stereotipus ir gniuždančias mintis ir judėti kūrėjos keliu - tapyti, fotografuoti, performinti ir keisti pasaulį, jį apmąstyti jį išjausti jį patirti ir jį perteikti.

Vizija

Įkvėpti tuos kurie savimi abejoja, pasiduoda tam vidiniam kritikui taip inirtingai bandančiam mums neleisti pasireikšti visomis savo šviesiomis ir tamsiomis spalvomis.